Bevardės mergaitės

„Aš gulėjau prispaudusi skruostą prie grindų, cementas vėsino bejėgišką įtūžį. Prieš tai klykiau. Kandžiojausi ir draskiausi. O dabar mokėjau už tai, bet nesvarbu. Ir vėl būčiau dariusi tą patį."

Šalia prašmatnaus Luelos ir Efės Tildon tėvų namo Invudo kalvos papėdėje stūkso pataisos namai nepaklusnioms mergaitėms. Sesės auga jų šešėlyje suvokdamos, kad net pasiturinčių šeimos vaikų, kaip jiedvi, laisvė turi ribas. Bet, netikėjai išaiškėjus šokiruojančiai tėvo paslapčiai, vyresnėlė Luela nusprendžia elgtis taip, kaip trokšta.

Maištas nepraeina be pasekmių. Vieną dieną Luela paslaptingai dingsta. Efė įtaria, kad tėvas išsiuntė Luelą į pataisos namus. Mergaitė ryžtasi ten patekti ir išgelbėti seserį. Kai Efė supranta klydusi, niekas netiki jos istorija. Pabėgti iš siaubingos prieglaudos atrodo neįmanoma. Bet čia sutikta Meiblė įtraukia Efę į savo planą. Kad išgyventų, mergaitės privalo pasikliauti viena kita ir pamažu augančia draugyste.

„Bevardės mergaitės" perkelia skaitytoją į XX a. pradžios Niujorką. Į prieglaudą „beturtėms puolusioms merginoms ir moterims". Krikščioniškos meilės pagrindu įkurtos globos įstaigos skelbėsi gerinančios vargšių gyvenimą. Tvirtino nubaustąsias už seksualinius prasižengimus sėkmingai sugrąžinančios į doros kelią. Bet iš tikrųjų šių įstaigų globotinės būdavo įkalinamos, skriaudžiamos ir išnaudojamos. Vergiškas jų darbas skalbyklose nešė bažnyčiai pasakišką pelną.

„„Bevardės mergaitės" baigiasi tokiu karštligišku crescendo, kad atrodo, jog paskutinis puslapis pasirodė per anksti. Nepaisant to, Serena Burdick sukūrė pamokantį pasakojimą apie kovą ir išlikimą, meilę ir šeimą, o svarbiausia - apie širdies stiprybę, kad ir kokia sudaužyta ji būtų." - „New York Times" knygos apžvalga.